Geltonio išdegintais vyzdžiais neriu į rudens realybę,
Kur pilkas prieblandos tvarstis, kur pavilgas šalto lietaus,
Paguodos kur niekas nesiūlo už pastangą saugot gyvybę,
Kur molis meiliau, negu brolis, pkvietęs sušildys, priglaus.

Kur kabo būties pažadai, pastvėrę voratinklio giją,
Kur sugeria spindulį blausų apakt nesutikus viltis,
Kur baimė košmarų nakties į sąmonės gelmę šaknijas,
Kur tie, kas gyventi dar trokšta, yra neteisti, bet kalti.

Kur niekas nieko neduoda, jei nori - turi pasiimti,
Krumplius atsimušęs į gruodą, o mintį - į tamsą nakties,
Kur žodis labiau nei kada pagydo ar sudrumsčia mintį,
Ir tu kiautą pumpuro bloškęs į naują sezoną veržies.

Valio! Išėjau už savęs į atjautą, gailestį, meilę - 
Pro tavo akis praregėjau, kiek turi pasaulis spalvų.
Dabar, kada šelmis ruduo vėl žaibus geltonus išsvaidė,
Geismai nesudeginti liko visų - neteistų ir kaltų.

Tad leisk paglūdėt prie tavęs - tikėti, sapnuoti, svajoti,
Šešėlį kertėj prijaukinti ir peržergti slenkstį gamtos.
Sakai - raganaitė esu, nes šluoju su žydinčia šluota?
Jei viską darysim teisingai, ties rudeniu laikas nestos.