Tau valdovo karūną vėl uždeda amžiai,
nes buvai karalius toliuos didžiuos,
iš tenai, iš toli jų didybė ataidi
ir tau žodį it perlą ar auksą įduos.

Štai Farnezių — tik mirksnis, jų jautis,
marmure įsirašę figūros kadais,
kad kiekvieną jų žingsnį išjautęs
vėl keliautum jų laimės trapiosios takais.

Vėl kentėtum, kaip kentė romėnai, helėnai,
žodin guldę mintis ir jausmus,
kad iš žygio didingo parėjęs
atidengtumei amžių slaptingus vartus.

Čia Egiptas, piramidėse ilsis sustingusios dulkės,
belaikydamos amžių auksinius raktus,
Aleksandrijos raštų išminčių stebuklas
vis kas kartą prakalbina jaunus, senus.

Tu ėjai tad per amžius vis gyvas, nemiręs,
o šviesybe dienų ir tamsybe naktų,
taip kas kartą čia laikas numiręs atgyja,
beprabyląs man angelo balto balsu.

Vis įkrinta akimirkų krislai į šiandien,
įsižiebdami saulėm, planetom naujom,
jos kelius į kiekvieno krūtinę atranda, 
vis bekviesdamos dvasios šventovėn šviesion.