Dar vis netikras.
Iš miglos išaušęs.
Ir jo apybraižoje
Dar ne viską suprantu.
Kartais matau Jį
Kaip gimtos parapijos bažnyčią,
Sukritusią į medį sienom
Ir virš jų apaugusią stogu.

Eilėraštis?
Tikiu ir netikiu,
It būčiau velnias jam ir dievas tuo metu,
Bet miglos sklaidosi,
Bažnyčia auga,
Ir jau net giedančią savim girdžiu...

O kitas kartas jau ir vėl kitoks —
Išaušta iš miglos Jis kaip žmogus.

Eilėraštis?
Tikiu ir netikiu,
Nors net save apybraižoje jo pažįstu
Ir bijodamas sutikti išeinu,
Nes nežinau, ką tars,
Ir nežinau, ką man kalbėti,
Kaip sveikinti išaušusį žmogum.
Tačiau įsiklausau, ir vėl girdėti,
Kaip skambina parapijos bažnyčia,
Sukritusi į seną medį sienom
Ir viršum jų apžėlusi stogu.