Bent man nelengva patikėti.
Jau net ir atsimint nemoku,
Ar kada nors jį vientisą
Kaip kumštį saujoje laikiau?
Ką beskaičiuoju...
Štai, kad ir Pranus —
Išvaikščiojo visur nelyginant lietum,
Ir didelė dalis
Lig šiolei nesugrįžta,
O tolimiausiai, regisi, nuklydęs tas,
Kuris lopšy...
Gabūt tik ten ir tik tuomet
Tas mano (tavo) AŠ
Nebuvo išbarstytas.