Puikiai žinai – skausmas randa žodžius,
Kaip vaikystės sapnais vis išplaukia.
Supas žolė, jos daugiau nebebus
Tos žiemos delnuose. Ir nelaukus

Praregi ji, ir negali nurimt.
Noras josios gyvent toks galingas.
Puikiai žinai – akys tiesiai širdyn
Sminga, lieka tenai ir įstringa.

Kaip nelauktai sprogsta saulės mazge.
Supas laikas, naktis vėl praslinkus.
Jei neturi, jei jutimų nėra...
Toks betikslis dangus. Šitaip sninga...

Dar pabandai rėkt garsiau. Negali.
Gerklę tavo džiovins sprangūs žodžiai.
Ir pasivys tik naktis nebyli,
Ir vaizdai pūgoje. Gersi godžiai

Savo svajas. Liks sudilę skylėm
Vakar skridę sparnai. Tau neskirta
Kilti aukštai. Tau nelėkti eikliais
Vėjo šuoliais lengvais, tik patirti

Smūgį galvon. Ir neliks ateities.
Vien ligota šviesa laša kūnu.
Ir nenorės niekas tavo lemties,
Ir ašis įsikals. Amžiams tūnos.

Ne, nepamiršt tos nakties vaizdinių.
Saulės nelauk, jinai tau užgęsus.
Vienas visai. Tarp žmonių svetimų.
Bet pražydus viltis žemėj tęsias.