Tu priešą pažįsti todėl, kad jis plėšia,
O sukčius aikštėj šviečiant saulei apgauna
Ir kabo ore visos paslaptys viešos,
Nes žioplas su velniu nulat obuoliauna.

Jei grįši tuščiom, net be savojo maišo,
Bent žodį ar garsiai piktai pasakysi?
Geruoju, gražiuoju juk protą sumaišė - 
Šėtonui vis vien kaip išliksi, kuo misi.

Gudrus kada elgetas kiršint sumanė,
Monetų rieškutėm ant kelio papylė - 
Kol renka iš purvo grašius į kišenę,
Ar suka kas galvą, kaip jaučias kaimynas?

Gentis, jei žioplumo ir aukso apžilpinta,
Ištyžta kaip vandeniu skiedžiamas molis.
Į marškinius dukrų - kas dieną po Žilviną
Ir brolis - ne trečias! - ieškot laimės - šuoliais.

Į pasakų kraitį suklostytą išmintį
Muziejai archyvuose glaudžia dūlėti.
Kai žemę parduosi, stebėsies, kad išmetė?
Mainybos nevertos? Ne, protai skylėti...

Vadai ir vadukai garsiau viens už kitą
Abie rankom vykdo šėtoniškas užmačias.
Kiekvienas iš mūsų - tautos namo plytos.
Kokybiškos? Tvirtos? Ne, dulkėmis trupančios.

Didžiuojas veltėdžiai kruizais Maldyvuose,
O elgetų pulkas širdies jų nevirpina.
Ar matot, kad mūsų Tėvynė suplyšusi?
Greičiau ko pristigsim - savižudžių? Virvių?

Grąžink, Dieve, protą, dorovę ir sąžinę
Ir leiski namuos gyvą Lietuvą liudyti.
Ar siekia Tave silpnas vienišas prašymas?
Vienatvė, senavtė... Štai raudu kaip kūdikis,

Nes gaila aukos, kuri buvo sudėta,
Nes kraujas ginėjų išduotas, parduotas.
Klajūnai per amžius netampa piliečiais,
Nes teisė šaknytis krauju iškovota.

Dabar, kai mes esame atskiros plytos,
Kur dėjosi protėvių viltys ir triūsas?
Lietus Lietuvoj niekad nebaigia lyti.
Atbudom, o ji jau nuo vakar  - ne mūsų...