Tonis buvo paprastas berniukas. Aišku kaip ir kiekvienas, šiek tiek kitoks ir savitas, tačiau tas jo savitumas per daug neišsiskyrė. Tonis su mama gyveno mažame namelyje, kuris stovėjo miesto pakrašty, ant kalvos.Tvankiomis vasaros naktimis, kai berniukui neišeidavo užmigti, jis persisverdavo per atdarą langą ir tyliai, kad neprižadintų mamos, valandų valandas tamsoje, iš auštai stebėdavo miesto trobose uždegtas žvakes. O užvertęs galvą aukštyn – blyškų Mėnulį, Mažuosius Grįžulo Ratus ir kitas žvaigždes, kurių pavadinimų jis dar nežinojo. „Šviečiančios dėžutės“ – taip Tonis buvo praminęs savo naktinių stebėjimų objektus.
Bėgo laikas, mažas berniukas užaugo. Ir nežinia kaip ten buvo, bet jis išgarsėjo. Vieni sako, kad Tonis sukūrė gatvių žibintus, kiti – kad atrado ir pavadino naują dangaus kūną, treti kalba, kad jis sukonstravo šviečiantį medį. Bet kad ir kaip ten buvo, Tonio pavyzdžiu reikėtų sekti – jis svajotojas ir kūrėjas.