Šalis tikėjau gims:
Lumzdelį Alkajus ras
Ir kalbins tylą.
Šalis ne efemeriška, ji geidžia apsibrėžti,
Tiktai melodija nutyla ties riba.
Tad oro virpesin įkirstame aide
Krantų neradę,
Nei ten,
Kur nirštantį skausmą gramdėm nuo skaudulių, –
Gludom prie senobinės ribos pušies,
Įžūliai gyvą
Bruožėm žievę delnais,
Gaisuose gėrėm kraujo spalvą, –
Vien čia betroškom augti, čia,
Kur girią glosto debesys,
Grįžtą iš laiko, – ten
Safo lyg pūko skruostai
Prie skruosto glusdavo, prie šnabždesio –
Gyventi, vėl, kelintą amžių, –
Lumzdelį akylas ras,
Prašnekins tylą.
Ir teko
Žymėtam aidu virpesy
Išlygint runą – kam draudė
Pranert ribas
Pasprukusiai nuo laiko laisvei.