Pamaitink bučiniais, aprėdyki gyvuonį glamonėmis,
Kai būtis susitrauks į aistros svaiginių minutes.
Tarsi įdagas liks atminty nė su kuo nesumaišomas skonis,
Net per ištiestos rankos atstumą kai nutolsi, ilgėsiuos tavęs.

Kas labiau atsivers - mano siela, ląstelių membranos,
Kai žydėjimo šėlas suplėšys esybės lukštus?
Kraujo tvinksniai mokins genuos glūdinčio gundymo meno.
Gal sapnuoju tave? Iš to sapno nenoriu pabust.

Juk esu ne dykra, nes derlumą gavau kaip palaimą,
Nebeliko pilkų valandų tarp dienos ir nakties.
Gal turėčiau drebėt, kad pasaulyje viskas greit mainos?
Tai visai nesvarbu, nes aistra manyje neatvės.

Maitinai bučiniais ir jaučiu dar glamones kaip rūbą - 
Žiba žvilgsnio gelmėj dovanų palikta kibirkštis.
Kaip alpi aimana tu ištrūksti iš alkstančių lūpų.
Net ir žodžių nėra, kaip galėčiau jausmus apsakyt...