Kiekvienas čia minčių gelmėj sustoja
Ir bando laiką persukti atgal,
Išgirsti polonezą rūmuos grojant,
Ir kaip virpėjo jaunas parkas dar.

Tik ir tada rudens auksinis krislas
Galbūt širdin įkrisdavo dažnam,
Pamačiusiam, kaip klevo lapai tviska
Saulei greičiau bekrypstant vakaran.

Pamiršo tuopos, plačialapė liepa
Damų šnarėjusius puošnius šilkus
Ir vakarus, kai grafas tarnams liepė
Įžiebti kinų darbo žibintus.

Karai sugriovė pilį, suvarpė seną šlovę,
Tik medžiai vis skaičiuodavo savo metus.
Gerai, kad jų nekirto ir niekas neišrovė —
Paliko mūsų kartai tvirtus ir gražius.

Gyvent pakilo mūrai ir polonezą groja,
Ir parkas rudenėja kaip anksčiau.
Akimirkai trumpai čionai ir aš sustojau...
Džiaugiuosi, kad atgimstantį matau.