5.
Tiek metų sukrito. Ir vėlei meni.
Tas laikas, ne toks gailestingas.
Dar švilpauja vėjai, jų net keturi.
Ir jie įsismelkę vidun mintimis
Tiek plyšauja, skriausti netingi.
Ir šauksi ar ne... Negal niekas padėt.
Ir šaltis juokauja – tai jo priedermė.


6.
Kai skausmas, prigludęs prie tavo erdvės
Vėl belsis į širdį užvertą –
Ir taip suskaudės... Nejau šitaip reikės
Tau kęst nepaliaujamai. Žaizdos gylės
Ir plėsis. Kartoti neverta.
Tik vieną bent gurkšnį gyvosios versmės...
Ir vėlei gyvybė, ir dainos skambės.