Nuo kraštelio rytuos juodas gaubtas dangaus ėmė blukti,
Apgaulingu grožiu žybsi žilstanti pievų žolė,
Vis po kojom daugiau medžių sumesto neskalbto žlugto,
Vis tirštesnė migla jų šakotiems skeletams paslėpt.

Jau prašvito. Smagu, nes baimingi košmarai atlėgo.
Tvyro šaltis gaivus, žnaibo kūną - smalsu, ar gyva?
Ko aš laukiu dabar? Ne pavasario, pirmojo sniego,
Tartum būtų baisu tėkmėje orientyrą prarast.

Atitirpsiu? Gal būt. Nežinau, nesureikšminu šito - 
Su manim, be manęs juk gyvenimo upė tekės.
Kaip į šventę einu į rudens nušalnojusį rytą,
Ne geismų genama, kupina tartum saulės - vilties.

Mano sielos saprnai kiek beglamžyti vėl išsitiesia
Ir kiekvienas raumuo tarsi naujas vėl pilnas jėgų.
Ar svarbu, kad rytoj gal po marška velėnos gulėsiu?
Daug svarbiau, kad dabar sutirpdydama šalną degu.

Šitoks grožis būties, kad galva svaigsta tartum nuo vyno.
Jau rezgu mintyse didį planą darbelių, darbų.
Štai žiemkenčių daigai dengia žaluma pilką arimą - 
Visas laukas vilčių! Ar žvarbu? Nežinau... Nesvarbu...