Tiras

Ir galop nepavyksta nuslėpti, kad šaudai tuščiais.
Užsižaidęs palikt pamiršti šitą tirą pageltusį.
Girgžda skvero žibintai, pašiurpę kaštonų pečiai.
Taip ilgu, lyg kas suptų medini arkliuką ar melstųsi

Ne už mus. Paskubom renkam paslaptis į kuprines.
Šiąnakt mūsų ieškos sužinoję – išeiti nespėsime.
Gesini į skardinę, kas liko iš tavo manęs,
Iš tavęs kas man liko, slepiu tarp milinės ir prieširdžių.

Ir galop viskas virsta lietum. Jau gali išsiduot,
Kad žinojai, į sąrašus grįžusių šiąnakt netilptume,
Kad nemėgai rudens, kad, atrodo, esi tas ruduo,
Pasilikęs vienintelį tuščią pulsuojančiam smilkiniui.
Pelkė