Nulašnojo rugsėjis, nulijo,
nužingsniavo alėja ir vėl,
aš menu dar vis vasarą gyvą,
ir man gaila žalių jos šilkų kažkodėl.

Gaila saulės, kuri iškeliauja
ir palieka taip nykų peizažą aplink,
vėl sugrįžta minoras į širdį iš naujo,
neužmiršdams pernykščių godų susirinkt.

Taip keliauju per rudenis ir per pavasarius
su kraite atminties ir su metų našta,
raidėmis iš audrų ir iš vėjų įrašęs
į saulėtekių žarą tave ir save.

Nors ruduo nūn - lašnoja ir lyja,
nors išsinešė gervės visas svajones,
vėl seni man sapnai numirę atgyja -
o kokia begalinė kelionė tavęsp!