Žiūrėdamas į žvirblį, geriantį iš balos,
Jautrusis rytmečiais dar saulėtais įkaušta
Nebūtiniems veiksmams. O būtini — kaip salos,
Nežinančiam krantų savųjų vandenyne.
Kitos spalvos kišenės, darkančios apsiaustą,
Kurias visas jau praktiški pasidalinę.

Tai — ne vienatvė, kai nėra, kad kas paguostų,
Ne tuštuma, kai viskas pilka, išragauta,
Ne raudos laivo, dėl nepriimančių uostų,
O tai, kad blogesniu jautiesi, nei galėtum.
Mažai prašyta. Taigi su kaupu net gauta.
Bet... kas toliau? Semi dabar taurėm skylėtom

Buvimą, lyg norėtumei pasiekti dugną.
Nebesigirdi tobulėjimo trimitų
Nei skirtingų akių princesės mušant būgną.
Išjungus viską, girdint pulso metronomą,
Kaip mūrija ruduo dienas vienodų plytų,
Kaip užverčia lėtai likimas penktą tomą...