Prabėga metai tarsi vėjo gūsis,
Užkloja dulkės lauko takelius.
Mintis palikus, popieriuj atgulus,
Kaip ryto saulė kartais suspindės.

Lietus nuplaus pageltusį arimą  
Ir paukščio aimaną į dangų pakylės.
Negrįš namo iš ilgo kelio tėtis,
Nors lauks ir vilsis artimo širdis.

Nebeskambės daina ir tyras juokas,
Sugriuvę pirkios niekad nestovės.
Kaip nesugrįš praėjusi jaunystė
Pro tas sukrypusias, pajuodusias duris.

O gaila, šitaip bėga laikas
Lyg smėlio smiltys, genamos bangų.
Prabėga metai, ką ir besakyti,
Jei lauki grįžtant to, ko jau nėra.

Suskubs namo nerimstanti žiemužė,
Užklos takus pūkų skara.
O ten ant pilko tako rymos
Palinkus liepa, amžiams pamiršta.