Dainuodama vasara nubrido
Į plačius mėlynus horizontus.
Ilgesys vėl pakvietė į vidų.
Mane nunešė nežinios srautas.

Iš krantų išsiliejo upės
Mano vaizduotėj po įspūdingų dirgiklių.
Liūdnai pasakė paukščiai sutūpę,
Kad iš saulės dienų nieko neliko.

Seniai išbalo ir išdžiūvo
Laiškas, parašytas karštą dieną.
Nieks nepagirs už nerimtą braviūrą,
Tokiu herojum neseks nė vienas.

Mano žvilgsnis — kaip ta vasara —
Pradings tolyje ištirpęs.
Negrįš saulėtos dienos basos.
Net tolimiausias miražas buvo netikras.