Kaip medžio šaknys mūsų genties galios,
iki šitų dienų į mus einą,
iš šitos žemės ji sau syvus semias
ir šiton žemėn ji sugrįš visa.

Ji daug vaikų, vaikaičių jau pasėjo
ir mūsų žemės kalbina vardus,
ji iš kartos į kartą tyliai ėjo
ir šimtmečius su saule šitoj žemėj bus.

Ji mena kunigaikščių galią ir didybę,
ji mena žygdarbius lig marių, vandenų,
ji savo garbę ir gyvybę amžius gynė,
o šiandien su jomis jos ginti aš einu.

Aš prakalbu šventa ugnim prabočių,
aš prakalbu kryželiais mūs kapų,
aš dar budėsiu taip, kaip ąžuolynas ošiąs,
vis saugojąs nuo priešo, bado ir karų.