Galėtų būti vasara lyg sraigė
Tipentų sau ramiai, nerūpestingai
O tai, žiūrėk, pražilti baigia
Jos smilkiniai – neaiškūs vingiai.

Lėkuoja paukščiais, zirzia musėm
Ir dar kažkokiais pievų parazitais.
Dosni, kai pievoj užsibūnam:
Uodais, gyliais ir net moskitais.

Kiek daug linksmybių pievoj tūno!
O kiek dar jų darže ir sode…
Ak, vasarėle, šimts kaltūnų!
Tu niekad nebūni nuobodi.