Iš orkestro svirplių liko du užsispyrę solistai.
Mėnesiena rūke it blausi išsiliejus dėmė.
Ar norėčiau dabar, kad marga lapija nenuslystų
Kur bevertė smulkmė šio sezono privalo garmėt?

Nusidėjau? O kuo? Kėliau nuolat besvyrančią galvą
Ir būties geisdama tarp dėlių ir gyvačių lendu.
Ne iš baimės dangstau išretėjusį žilstantį skalpą -
Kiek jau metų ne sau, bet labai mylimiems gyvenu -

Dėl likučių šeimos - jos dubens, jos ramybės, pastogės
Be jokios pamainos dieną, naktį budžiu kaip karys,
Bet esybe visa pajutau tikrą rudenio grožį
Ir visai nebijau kaip lapelis nuo medžio nukrist.

Laikas, mano mieli... Negaliu jo pati atsiseikėt.
Jūs juk nešat mane į šviesas būsimąsias dienas.
Serenadą svirplių užsispyrę solistai jau baigė.
Tirštoje migloje taip sunku horizontą atrast...