Aš kaip prisukama lėlė -
Eisiu tol, kol nugriūsiu.
Arba kaip rudeninė gėlė,
Šalnų pakąsta prie rūsio.

Sukuosi ir sukuosi. Ratais einu
Per horizontus ir artimas vietas.
Jaučiu žemę, paliestą šalnų.
Sapnuose krentu. Traukia žemė kieta.

Spaudžia, kai gailiesi to, ką padarei.
Matau kaip linguoja lapų netekę medžiai.
Bandau tikėti, jog viskas bus gerai,
Bet nerimas ir baimė to neleidžia.

Ir nėra genialios minties,
Tarsi ją užstotų aikštos tvoros.
Buvau išėjus pasitikt savo lemties,
Bet dar kartą sutikti jos nenoriu.