Rugsėjis

Dangus visai be debesų —
Tik į save traukiantis mėlis.
O sielos buduare vėlei vėsu,
Buduare be pabėgusios sielos.

Nutolo žingsniai per lietų ir rūką
Ir pirmąsias žemėn nusileidusias šalnas.
Pamiršto juoko gyvybė nutrūko,
To juoko, kurio nebuvo gana.

Ką slepia tie mėlyni toliai, mėlyni dangūs
Be debesų ir be žvaigždžių?
Kūnas it akmeninis, tik suvirpa rankos,
Išleidę laišką, pilną degančių raidžių.

O kažkada mintys pames pėdsaką lietuje,
Ir tas mėlynas dangus apsitrauks suodžiais.
Taką į praeitį uždengs migla.
Atrodo, kad vėl nesiskaitau su žodiais.

Tik aimanuos durys vėjyje,
Lankstomos ir laužomos šaltą rytą.
Iš siaubo krūpčios šalta alėja,
Kurioj užkasė meilę, peiliu nužudytą.
Soledada