Nesuklydai?
Tu smelkiesi, Mirtie, į kas dieną bevystančius raumenis.
Už viltingo zenito paslėpsnius užspaudžia ruduo.
Ak, nejaugi tiesa, kad per Jonines šėlta su laumėmis —
Štai ko kaimo gaidžiai neišdrįso tada užgiedot.
Vos užmerkiu akis, pamatau — upėj plaukia vainikai
Ir parplukdo dabar jie jausmų patirtų ugneles.
Kurgi burtai būties? Tarsi rūkas ryte jie pranyko
Lyg pasmerkę mane sprangiai ašarų rasą sulest.
Argi bambu? Zirziu? Gal keiksnoju ar šiaip aimanuoju?
Kaip galėčiau, kol aistros dar gaudžia varpais?
Kolei šaukia mane nebepaisyt vargų nei pavojų
Ir prisėst su kaulėta viešnia kaip su lygia kauliukais sužaist.
Nes galiu iki šiolei svajoti, šypsotis, dainuoti,
Net jeigu praradau tiek nagus, tiek nuodingus dantis.
Jau tirpstu? Na ir kas? Kam kažkam šviesią saulę užstoti?
Ar sutižus ledams neužgieda ir vėl vyturys?
Aš suvokiu, jaučiu, kad būtis — tai nedalomas vienis,
Laimė būti bet kuo — net ir žvakės menka liepsnele.
Ko klajoji, Mirtie, po papilkusio lauko ražienas?
Skamba tvinksnių varpai. Nesuklydai? Tikrai pas mane?