Kai stūgaus vėjas
Nakties laukais atlėks bastūnas vėjas,
Daužys į sieną namo langines,
Kvatos kleve, visus lapus nudrėskęs,
Šuoliuos su vėtra miegančia žeme.
Nė vieno nepaklaus, ar tau patinka
Jo kakofonija, išgrota be gaidų,
Įsuks į šokį beprasmį, siautulingą
Nuplėšytas skardas senų stogų.
Gerai, jei stūgaus vienišas tiktai palėpėj
Ir keiks likimą maištingos prigimties,
Kuri vis verčia kilt, kovot ir lėkti,
Nesusitaikyti su nuosprendžiu lemties.
Gal bus baugu, bet širdy pavydėsiu
Tos nesuvaldomos, maištaujančios drąsos
Skelbt savo mintį, savo sielos žodį
Ir netgi pralaimėt, išnykt vardan tiesos.
Kai stūgaus vėjas — ne, savęs neguosiu,
Jog aš ne jūroje ir neplaukiu laivu,
Tiktai galvosiu, lig rytmečio galvosiu,
Kad tai dalia gražių, labai tvirtų žmonių.