Nutylėjo
Man niekas nesakė, kad žvakės liepsna
Sušildo akis, bet išdegina širdį.
Kaip jūra bekraštė išaušta diena
Be laimės dugnan bent trumpam atsispirti.
Kodėl vis kaip ženko į tolį dairaus,
Išgerdama ilgesį kiro kiekvieno,
Kodėl vis šaukiu, jei žinau, neatplauks
Nei kraujo skaistaus, anei putomis pieno?
Kad gylį bangų teks pačiai išbraidyti —
Man niekas nesakė, galbūt nutylėjo.
Ir vėl sūrų gurkšnį galėčiau nuryti,
Kurčia proto balsui it ūžesiui vėjo.