nudelbus akis į apačią
blyksi ryški vaikystė
šermukšnių spjaudukai dantyse
ir kelios uogos nurytos
ir pilnatys ant stogų
gaudynės neono lazdelėm
kvėpuoti dabar per sunku
varnų plunksnom prie klevo
pasidedu mažą medinę kėdutę
per metrą nuo savo kojų
žiūriu kaip sėdasi žmonės keleiviai
ir rankom aktyviai mojuoja
o gedinčios varnos už jų nugarų
man smarve nervingai alsuoja
ir rudeniais byra oranžas šermukšnio
man tiesiai į širdį
prie sėdinčio kojų
ir rudeniais byra oranžas šermukšnio
ant vaikystės stogų
pilnatys kvėpuoja