Iš kalbos paslaptingojo srauto,
kuris amžių gaudimą atneš,
kad kiekvienas dvelkimą pajaustų
ir be galo ilgėtųs tavęs.

Eis jie tavojo žodžio pasaulin
lyg į savo dvasios namus,
švies jiems kitos čia žvaigždės ir saulės
ir vis kitos pajautos nubus.

Kiekvienoj jie regės tavo sparną,
saugant viltį, svajonę, sapnus,
ir pasaulį, taip vientisą, darnų,
nors ir būtų sugriovę stabus.

Nors sugriūtų daugiau nei bažnyčios,
nors neliktų akmens ant akmens,
nors jie nieko daugiau nematytų,
bet jie tavo pasauly gyvens.