Tegu tai būna tylios valandos minčių,
Kuomet esi, kuomet dar rūpi,
Kuomet į kitą žvelgdamas jau nelabai  net supranti,
Kodėl,  kokie skirtingi būdami,
Visi talpinamės į Žmogų?

Man jau nenauja galynėtis su prasmėm,
Kurios atsiveria įėjus į Savęsp kaip tokį —
Vanduo čia, regisi, tas pats
Ir duona, regisi, visiems vienodai iškepta,
Bet vis dėlto tu, Petrai, tai ne aš,
O aš – ne tu.

Man neatrodo, kad galėtum šitiek nesuprasti,
Bet skambina varpai
Ir vėl kaip įprasta regiu —
Amatininkai kaip dievai
Po  tavo- mano dvasią kapstosi
Matuojasi jas savimi.

„Vėl pradėjo su siela šnekėtis“ (Kumarbis):
Kam aš sūnų turiu atiduoti?
Kas gi sūnų paims tarsi dovaną?
Kas į Tamsiąją Žemę nuves jį?
Kad jo niekas nematytų —