Kai reikia patrankų

(Šauksmas Lietuvos intelektualams)

Patrankos kalba — mūzos tyli,
Sena tiesa, tiktai ne man.
Tegul jos griaudžia, dūmai kyla
Ir mūzas žadina karan.

Juk per ilgai savim jos gėris,
Dienas užlieję vyneliu,
Ir kuria tuščią pasaulėlį
Po žydro butelio kamščiu.

Į gildijas savas subėgę,
Europos rankioja pelus.
Savi grūdai, matai, jau gėda
Ir savo žodis — negražus.

Žinojome, kad žodis ginklas,
Daina – tai sakalo sparnai,
Kada reikėjo laisvėn kilti,
Kai buvome tautos vaikais.

Naujalis, Zikaras, Brazdžionis,
Kudirkos „Tautiška giesmė“,
Valančius, Vaižgantas, Maironis
Buvo kaip Nemuno tėkmė.

Argi dabar jau taip nuskurdom,
Susirgom neviltim gilia,
Kad ginti sąžinę ir tiesą
Vaikams palikom kreidele!?

Pakilkit, talentai, apkurtę,
Gimtinei dirbti, jos žmonėms,
Džiaugsmo neduos pasaulio turtai,
Save išmėčius pakelėm.

Juk turim kalbą, stiprų žodį,
Darbščias lietuviškas rankas,
Istorija seniai įrodė –
Kiti mums laimės neatneš.

Patrankų reikia ne tik kovai,
Kartais primint, kam čia esi,
Kol žemė tavo dar po kojom,
Kol jos neraiko svetimi.
skroblas