Einu grybauti II

Gal manote,
Kad paprasta ateiti į save?
Net nežinau,
Kur dar kitur galėtų būti karalystė:
Kur tik pažvelk – visur esi
Per dvasią, išmintį, per protą,
Per nuojautą, kuri į supratimą įželia šaknis,
Į žvaigždę įkelią, kaip sostą.
O būna, kad nepatikėti negali —
Gerai atsimeni,
Burnoj turėjęs Dievo žodį
Ir juo pasaulį susikūręs.

Tai kas, kad štai už kampo šypteli mirtis,
O kaimas rodo, kaip į kvailį...
Bet jeigu net ir toks—
M. K. Čiurlionis juk
Taip pat pasaulį susitvėrė.

Bet šitą rytą, kaip  — antai —sakiau,
Einu grybauti po save,
Einu pavargti kojomis
Ir pailsėt dvasia.
Pelėda