Būta žmogaus
Žmogų laikė silpnu
dėl tylaus, patogaus mandagumo.
Bet stiprus buvo jis,
nes žinojo savąsias silpnybes.
O per tai — ir kitų.
Virš vidurkio turėjo kantrybės:
jų visų išklausys, nepamiršęs
vidinio atstumo išlaikyti.
Tuo pat — pasilikdamas tuščiojo/erdviojo
teisę neturėti dievų, be savęs
(kaip ir nuomonės savo,
paruoštos visuomet, antspauduotos —
į klausimus tavo).
Tarp visų tapt savu...
ta gili atjauta.
Karmos sėklų ir vaisių
saldume, sprangume —
nuolankumas tas, priimant viską
(net be „taip" ir be „ne",
o tiesiog kaip yra iš tikrųjų).
Akimis. Ir ne vien.
Išmintim
gal vadinas...
Nešvaistyti jėgų
net, kai durys nuo skersvėjų pyška.
Be jokių pastangų.
Tol, kol upės išeis iš krantų jų,
plėsis, liesis draugėn
ir teliks
vandenynas...