(Ne)paskolinta Laimė
Rugsėjo 12 d.
Ne tokia ir ne tokia vis ta laimė. Kaskart tokia tolima, svetimas. Lyg iš kito atimta. O juk šįkart ji tikrai mano nuosava. Ilgai ir kartais skaudžiai iki jos eita, o dabar jau sustota. Nežinau, kiek ilgai apskritai tos visos laimės trunka. Neilgai, galbūt. Kai prislopsta šiurpuliai, pamatau lyg šviesą, ryškią tokią, išvaduojančią atrodo nuo visko, bet deja, gale visam kitam, nei stoviu. Jei kyla man noras ją pasiekti, turiu eiti atgal, bet užtai manais gaučiau naują pradžią, tik ko ji verta, jau kitas klausimas. Atitempė mane nuo tos šviesos jau ne kartą. Dėkui Dievui, jog ne vienas tų šešėlių iš praeities, kuris iš tiesų man norėdamas laimę dovanoti iš tiesų pirmiausia vagia ją iš kito, o mane palieka abejonėse: visa tai žinant godžiai priimti, ar garbingai atiduoti savininkui. Ne, dabar visai kas kita. Laimę man sukuria ir privalau ją nuoširdžiai papildyti. Tada kartu pasidalinti. Galiausiai išmokti ja džiaugtis — nepavogta, nepaskolinta, o su šalia esančio širdies plakimo kartu sukombinuota.