Kasparo problemos
Kasparas buvo normalus vaikas. Beveik kaip ir visi. Sakydamas „beveik“ turiu galvoje jo regėjimo ydą, nors kokia čia yda – jis tik truputį blogiau matė, bet kadangi klasėje nebuvo nė vieno vaiko su akiniais, tai ir jis atsisakė juos nešioti, nors gydytoja ir primygtinai to reikalavo. Laimė, apie jo regėjimą nesužinojo tėvai, nes tėvas laikėsi nuostatos, kad Kasparas jau nemažas ir pats privalo rūpintis savo sveikata be kieno nors palydos. Taip jis, atseit, įgis savarankiškumo.
Rugsėjo pirmąją jis norėjo sėstis į pirmą suolą, kad geriau matytų, kas parašyta lentoje, bet tada jį būtų užknisę bendraklasiai, kurie ir šiaip jau įtartinai į jį žvilgčiojo nuo pavasario, kai Kasparas atsisakė bėgti iš lietuvių kalbos pamokos ir liko klasėje vienas su mergaitėmis. Visi berniukai, pakurstyti Leono, kuris, kaip spėjo Kasparas, neišmoko eilėraščio, per tą pamoką prabuvo prie Nemuno ir kitą dieną labai keistai žiūrėjo į jį. O Leonas praeidamas burbtelėjo: „Išdavikas“. Bet juk Kasparas išmoko eilėraštį ir, apskritai, jam patiko literatūra, tai kodėl jis turėjo bėgti iš savo mėgstamiausios pamokos. Nors kitą dieną jis ir galvojo, kad pasielgė gal ir negerai, gal ir turėjo solidarizuotis su visais, bet pakeisti jau nieko negalėjo.
Dar tas nelemtas apsirikimas per tarpklasines krepšinio varžybas, kai Kasparas žaidimo pabaigoje neįžiūrėjo savo komandos draugų veidų ir kamuolį perdavė priešininkų žaidėjui, kuris užbaigė rungtynes taikliu metimu iš po krepšio ir jų klasė pralaimėjo. Tada niekas prie jo net nepriėjo.
Todėl ir atsisėdo tik į trečią eilę, kad dar labiau nekurstytų priešiškumo, bet prie jo neprisėdo nė vienas berniukas, net Rudolfas, kuris sėdėjo su juo visus metus. Užtai atsisėdo naujokė Skaistė, kuri paprasčiausiai neturėjo kitos vietos ir buvo priversta tūpti šalia. Bendraklasiai suūžė, o kažkas leptelėjo: „Mergaitė“.
Paskui beveik kasdien Kasparas girdėjo jam tyčia taikytą frazę „Tarp mūsų, mergaičių“ ir garsų kvatojimą. Virusas iš Kasparo klasės greitai pasklido po visą mokyklą, ir Kasparą jau atvirai badė pirštais mažesnių klasių vaikai šaukdami: „Gėjus“.
Kartą Skaistė per matematikos pamoką prisitraukė prie savęs Kasparo sąsiuvinį ir užrašė ant jo: „Tu tikrai gėjus???“ Kasparas savo ruožtu paėmė jos sąsiuvinį ir parašė atsakymą: „TAIP!!!“
Berniukas norėjo apie savo problemas pasipasakoti mamai, bet bijojo, kad ji pasakys tėvui, o juk jis jokiu būdu nepatikės, kad visa tai laužta iš piršto. Mėgstamiausia jo frazė „Nėra dūmų be ugnies“. Ir dar tas nesuprantamas tėvo kategoriškumas gėjų klausimu, kai per žinias ar diskusijų laidas jis putodavo pykčiu normalios gyvensenos priešininkams. Kas būtų, jei jis staiga sužinotų, kad jo sūnus mokykloje yra vadinamas „gaidžiu“?
Atėjo spalis, o padėtis tik blogėjo. Vieną dieną Kasparas pavėlavo į pamoką, nes fizikos mokytoja jį buvo susistabdžiusi ir atskaitė moralą, kad jis nemandagus, už mokyklos ribų nesisveikina su mokytojais, nors gyvena kaimynystėje. Ir vakar „Maximos“ parduotuvėje praėjo pro ją kaip pro stulpą, o ji sunkiai vilko krepšį su bulvėmis. Ką jis galįs į tai atsakyti? Kasparas nieko negalįs atsakyti, Kasparas neprivalo tampyti visokių fizikų mokytojų maišus su bulvėmis, ir apskritai. Ir nubėgo į pamoką. Negalėjo gi jis jai sakyti, kad neprimato.
Klasė ūžė. Istorijos mokytoja gaižiai ištarė:
– Traukinys išvažiavo.
Bendraklasiai kvatojo.
Ant Aleksoto tilto buvo tylu. Keista, į visas puses zujo mašinos, o jis nieko negirdėjo. Tik žvilgsnis, nukreiptas į dangų, sekė išskrendančias į pietus gerves.
Kitą dieną po įvykio klasės auklėtoja pasakė policijos pareigūnams:
– Kasparas turėjo problemų.