(Nevėžio slėniui prie Babtų)

Taip neseniai laimingas čia stovėjau,
Žvelgiau į slėnį gražiausią iš visų,
Laukinė kriaušė pakelėj žydėjo,
Užbūrusi skaisčiausiu baltumu.

Po kojom driekės pienėmis pražydus pieva,
Erškėtrožė sūpavo pumpurus gležnus,
Ledus išnešęs, rodėsi, Nevėžis miega,
Pavasariui palikęs darbus lengvesnius.

Dabar kiti žiedai, jeigu žiedais vadinti
Ožekšnio purpuru nuspalvintus vaisius,
Šalia erškėtrožė uogelėm spindi,
Numetusi į žolę pageltusius lapus.

Slėnys tas pats, tik jo drabužis kitas,
Ne, ne prastesnis kaip gegužės dienų,
Ant aukšto kranto liepsnojantis ožekšnis,
Nevėžiui tapo švyturiu ryškiu.