Nostalgiškai

Nepaniekink kitų, kai sakrališkai tars „Ave vita“
Vakare ties apniukusio viešbučio luošiams langų,
Kai sustosim prie tako, apaugusio smilgom sulytom,
Lietumi iš akių, išvarvėjusių skundu šlapiu.
Ne tik mudviejų kojos nušalo belaukiant palaimos
Iš netikro gyvenimo, skolintos lovos garsų.
Gal kiti šioj eilėj berymodami keikias ir maivos,
Mums net žodis „ įkvėpti“ atrodo dabar per drąsu.
Kad sugrįžtų atgal pro pirštus prasiskverbus vaikystė,
Gertum pieną gurkšniais iš mažyčių senolės raukšlių –
Mums neleistų vėlai per sušlapusią pievą nubristi
Ir sustot vakare ties apniukusio namo langais.
Nuodai