Pašlovinimas
Ir tie, kuriuos dangus ištrėmė,
Teisuolių maudos ugnyje,
Ir tie, kur su liepsnom atėjo,
Į žemę griausmo atblokšti, —
Visi visi liepsnotos jūros,
Dangaus ir žemės sūnūs jie,
Išėję nebūtin, iš niekur grįžę,
Aukštybių kraičiais nešini.
Nuplauna nuodėmes nubudęs skliautas
Ir visa reginti akis,
Nors kartais šitas žvilgsnis apsiniaukęs,
Nors kartais viešpatauja čia naktis.
Karaliau, Žemė — Tavo sodas,
Jo vaisiai — Tavo savastis,
Visus visus savim pasotink,
Kai kyla saulėn alkstanti būtis.
Tegul kiekvienas nusilenkia,
Triūsu pašlovina Tave,
Kai Tavo deimantus ir perlus renka
Niekad neilstanti žmogaus ranka.
Tegul šioj Žemėj karaliauja
Tava dvasia, žvaigždžių lemtis,
Tegul kaskart vis viltį naują
Įžiebs tava negęstanti ugnis.