Žiūriu į laikrodį,
Per jį — į kitą dieną
Pro tamsią naktį rudenio,
Kad nors durk į akis...
Ir vis dėlto matau, kaip aušta,
Kaip ryto medžiai brėkšta migloje liūdni.
Bus nesmagu žinoti, kad dienoj ne vienas,
Bet žodyje jau nebėra prie ko priglust.
Bastysiuosi po sodą,
Pakampes namų,
Paskui prisėdęs dar ilgai galvosiu
Nebegalvodamas, kodėl man šito reik.
Ir vėl eisiu į vakarą,
Į laikrodį žiūrėsiu vėl
Nepaisydamas, kad  tingus it žvaigždės,
Nemokančios pro debesėlį pasišviest.