Turtingi mes, tikrai turtingi.
Kiek duonos kepalų pirkėjo laukia,
Kol juos paims, įdės į krepšį,
Vėliau ragaus nuo riekės atsilaužę.

Ragaus, matys bekraštį rugių lauką,
Jų varpas saulėje ir vėjyje brandintas,
Tik ar supras tą ilgą, sunkų darbą,
Kol žiemkentėlis tapo duona pavadintas?

O aš matau toliau, kur kas toliau,
Kai pokary eilėj dėl kepalėlio gatvėj stoviu,
Girdžiu sunkius kaip akmenys žodžius —
Pasibaigė, nėra, ateikit po rytojaus.

Nereikia karo, sunkmečių nereikia,
Kad mes išmoktume gyvenimą mylėti,
Suprast savosios duonos tikrą vertę,
Kada gali kasdien ant stalo ją turėti.

Turtingi mes, tikrai turtingi,
Tik kartais akys mums tiesos nesako.
Galvojame, kad būsime laimingi
Prie svetimo paskrudinto pyrago.