Šaunu, kai patinka žodžio skambesys,
Net bjauraus, šiurpaus ar keisto žodžio...
O mes dar išryškėsime visi
Lyg kraujo dėmės ant baltų paklodžių.

Trūkinėjanti kreivė krenta žemyn
Kaip bespalviai lapai ant kapinių smėlio.
Tada aš nesakiau — lik su manim.
Žūsta laikas kaip išpiltas karalių aliejus.

O tada, kai jau palaidojom viltį
Po sluoksniu pilkų sausų pelenų,
Belieka tik patiems numirti,
Pajust tuštumą tarp šaltų delnų.

Kas naują rytą dairausi į šalis
Kaip Charibdė, mintanti kitų kūnais.
Liūdėsi ar ne, negrįš tavoji dalis
Lyg tauta, per karą praradusi dukras ir sūnus.

Trūkinėjanti kreivė krenta žemyn.
Turbūt tai buvo paskutinis šansas.
Ir viskas krenta. Liks su manim
Ir su kitais tik visiškas dekadansas.