Aš padegsiu tavąsias užuolaidas:
juodas — baltas — sintetines,
bet vis tiek nepabėgsiu.
(Nejučia prisigretinęs nindzia —
kaukes visas pasiskolintas.)
Karštu delnu uždegsiu širdį,
kiaurai per akmenis užristus.
Šimto tūkstančių saulių
ta šviesa mumyse
pramuš
kiaukutą sraigės,
kaip ir kario šarvus.
Raištelius laimės, užrištus —
trūkt...
Iškris be apgaulių
tie kauliukai bekampiai — lemtingieji...
Jie be skaičių.
Atrodytų — akiai neįtikėtini.
Išsilygins raukšlių — metų vingiai
(jie slepia amžiną vaiką
visuose).
Bet, žinai ką,
paslapčių patikėtini,
(kad ir kaip pasirodytų
keista, kvaila, beprotiškai paprasta), —
dar negimus mums,
viskas
buvo žinoma, aišku ir atrasta.
Štai: paimk...

Bet ar drįs kas?