(Dailininkei Vandai Dūdienei)

Nusėdo karpiniuos bažnyčių bokštai,
Atjojo karžygiai su juodbėriais žirgais.
Ne, ne kovos jų jaunos akys trokšta,
Tik būt Tėvynes vardui švyturiais.

Nešt vardą vieną — didį, brangų, gražų
Nuo ankstaus ryto lig kitos aušros,
Kad jį išgirstų jaunas, senas, mažas
Ir nepamirštų niekad, niekados.

Kad jį kartotų kaip karščiausią maldą,
Kaip priesaiką, sutvirtintą krauju,
Kuri per amžius lai pasauliui skelbia —
Gimtinę Lietuvą lyg motiną myliu.

Kažkur dar geležinio vilko balsas
Gal klaidžioja platybėse žvaigždžių.
Atspėjo vaidila, kad šitas garsas
Taps Vilniaus miesto sienos granitu.

Nusėdo karpiniuos lietuvės rankom
Ne pasaka, bet deganti tiesa —
Laimingi dar, kol lūpos taria vardą,
Kol aidu atsišaukia... Lietuva!