Nežinau kiek metų pragulėjau drobės maišelyje. Buvau įstrigusi kamputyje. Šonus spaudė sena juoda maldaknygė, o kartais prie manęs priglusdavo sudilęs aukso žiedelis. Diena iš dienos pajusdavau švelnų šiltos rankos prisilietimą. Žinojau, tai senolė ima maldaknygę.
Ir taip du kartus per dieną. Vis tikėjau, kad ir mane ištrauks iš maišelio. Taip norėjau išvysti saulės šviesą, debesų mėlynumą ir senolės baltus kaip sniegas plaukus. Gaila, buvau pamiršta. Na, gal ir neverta pykti ir liūdėti. Juk mane paglostydavo. Na tai kas, kad nevalingai. Tikrai yra daug daugiau pasaulyje pamirštų, iš atminties ištrintų daiktų.
Tačiau kartą kažkas nutiko. Laukiau kasdieninio prisilietimo, bet jo vis nebuvo ir nebuvo. Girdėjau susirūpinusius balsus, šnabždesius. Laikas nežinomybėje slinko lėtai. Galų gale visi garsai nutilo. Spengė tyla. Prisnūdau. Kažkas maišelį sujudino. Aš išslydau iš jo kampuko. Žiedo lankelis įsirėžė man į šoną. Pajaučiau ranką. Tačiau ranka buvo ne senolės. Ji saldžiai kvepėjo. Pirmiausia ištraukė maldaknygę. Pasidarė baisu ir neramu. Gal daugiau jos nebematysiu? Tada kažkas švelniai apvertė drobinuką. Supurtė. Aš ir aukso žiedas su bildesiu atsimušėme į stalo paviršių. Tikėjausi išvysti senolę, bet …
Man prieš akis buvo guvi mergaitė. Jos plaukai supinti į dvi užsirietusias kaseles. Iš nuostabos vos nesušukau, jos veidas priminė senolės veidą. Trūko tik gilių laiko raukšlių.
Pasikuičiau savo atminties kertelėse ir prisiminiau šią mergaitę. Tai ji savo švelniame delnelyje mane atnešė senolei. Atnešė žengdama dar netvirtus žingsnelius.
- Mama, tai mano pupa! –sušuko mergaitė.
Iš mažo delnelio pakliuvau ant delno, kvepiančio duona ir dar kažkuo. Mano margą šonelį suvilgė sūri ašara.
- Dukrele, pasodinkim šią pupelę. Bus senolės atminimui. – tarė jau kiek linksmesniu balsu mama.
Buvau tvirtai įsitikinusi, kad dar manyje yra gyvybės syvų. Labai nudžiugau, kai maži vaikaitės piršteliai įspaudė mane į šiltą pavasario žemę. Ir tikrai, po kelių dienų sprogte sprogau ir išleidau į šviesą žalsvą daigelį. Radau lazdelę ir ėmiau ja kopti aukštyn. Aišku, ne į dangų. Leidau lapus, kroviau žiedus. Pagaliau ankštyse ėmiau brandinti savo dukreles. Jos buvo tokios panašios į mane. Visos kaip viena – rudos su juodais taškučiais.
Aš be galo džiaugiausi. Mano stiprybė dar ilgai leis prisiminti senolę.