Siūlės šalto lietaus vario žvyną prie kelio prisiuvo.
Garsiai švokščia ruduo, koks tu menkas, žmogeli, esi -
Juk sekioja mirtis ne per tūkstantį mylių, per spjūvį,
Filosofijų daug, bet jos svetimas tau kliedesys.

Tu slepies po skėčiu,dirglią baimę į kumštį sugniaužęs?
Vietų šimtas viena, kur nudurtų tave rakštimi.
Sprok už ego ribų, suliepsnok tartum aukuro laužas
Ir grožėkis visais, bet mažiausiai pačiu savimi.

Ne banginiai, drambliai laiko nuolat bekintančią būtį,
Tai iš rankų žmogaus tiek dangus, tiek visi pragarai.
Štai sumanė lietus žvyną vario prie kelio prisiūti,
Tu spėlioji, kas bus, jeigu eisi tolyn? Ar gerai?

Ženk drąsiau - po slenksčiu bus kas iškasa duobę žarijų
Ir kirtiklis kybos geibiai įsmeigtas lubų kampe.
Po galais, tu esi, jei pasaulis lyg šiol nesurijo,
Nusimeski lukštus ir pašėlk nuostabiam kitime.

Gyvastis - tai aistra, išimtis iš griežčiausių taisyklių.
Vario žvynas tikrai skirtas tik prietaringiems bailiams.
Ši būtis - nuostabi, kas joje prieš finalą bevyktų,
Ar tu menkas esi, ne ruduo - tavo šėlas nulems.

Neapžilpins akių kažkieno prisiūta etiketė,
Tikslas žygių visų jei netaps prasisiekėlio lėkšto šlovė,
Tad žvalgykis plačiau, kur galėtum save taip padėti,
Kad neliktum purve pliaupiant lietui kaip lapas gulėt.

Malonu ką nors gaut, šimteriopai džiugiau dovanoti,
Nesiskųsk neturtu, kol liepsnojančią sielą turi,
Pamaitink viltimi, kurį duona nėra kaip pasotint -
Miršta žmonės visi, atminimuose lieka geri.