Naktį sąmonę suskrido lest varnai -
Būtinybės, atminimai, norai.
Kėleis priešaušry, gulei labai vėlai,
Naštą rūpesčių kaip mulas užsikrovei,

Gal todėl gulėti negali -
Tartum iešmu pervertas vartaisi,
Tai po antklode kaisti, be jos - šali,
Tai po čiužiniu akėčios įsitaisė.

Net pagalvė sprandą trina lyg akmuo
Ir paklodės - įpūstos žarijos.
Sau teigi - miegok, miegok, miegok -
Nei apgirtęs, nei vinių pririjęs.

Tik tada, kai ėmė blukt naktis,
Mintys pačios mirksniu ištuštėjo.
Kaip miegotum! Dar turbūt anksti...
Tu - smulkmė, ne koks šalies veikėjas,

Bet pristojus purto pareiga -
Nebesnūduriuok, jau laikas, laikas, laikas!
Ir keliesi, nes būtis visa
Ant budėjimo tokių žmogelių laikos.

Jei tingėsi, ji prošal tekės,
Kol susmirsi tarsi gyvas pūtum.
Atsiplėšei valandą nakties?
Gal minkštimo trupinį prie plutos?

Tai turėtum misti pyragu,
Bet varnai per naktį lesė, lesė, lesė.
Gal supras, kad dirbai tu už du,
Tik tada, kai bus kape užkasę.