Iš kur aš čia?
Nejau, ieškodamas Kumarbio,
Jį iš tikrųjų surandu?

Matau,
Ant kelių, pasidėjęs vaiką,
Jį supa, pavadinęs sūnumi.

Negi iš sėklos, paliktos Uoloj?
Bet paklausykime,
Ką apie tai poetai gieda:

Kad pradės džiaugtis Kumarbis,
Kad pradės Kumarbis jį sūpuoti,
Vardą rinkt kuo švelnesnį,
Kad pradės Kumarbis su savo siela šnekėtis:
„Kaip vadinti man sūnų.. “

Linksta žemė po kojom
Nuo gerumo širdy,
Tvinksi kraujas žilų smilkinių.
Jau ne pirmas pas jį atėjau.
Net nereikia vertėją turėti.
Arfai grojant — antai! —
Gieda Sigitas Geda  
Kumarbio sūnaus Ulikumio vaikystę.

Iš įsčių gimtųjų kaip kardas užgimdamas šoko.
Teeinie. Ulikumiu vadinsiu.
Tegu eina į dangų ir taps valdovu.