Išsitrauk, spindulėli, manuosius jausmus iš sunkios it švininės miglos,
Nes esybė visa prie ribos nebūties prisiplojo.
Giliašakniai miškai lyg pakvaišę striptizą pašoks,
Nieks nedrįs pažiūrėt, ką vidurnakty šunys aploja,
Nes jau pievoje liks ne vingiuota siaurutė brydė -
Po šalnos bus matyti mirties plačios šliūžės.
Baigias lauko darbai. Kur save reiks per dieną padėt?
Lig pavasario snaust prie ugnies susigūžus?
Gal ir man nusiplėšti kaip medžiui rūbus,
Eit ieškoti tavęs į beprotišką žygį,
Nežinočiau be pranašo tarsi, kas bus,
Lyg tikėčiau, kad sodas šerkšnotas jau žydi?
Gal tiek to, išturėsiu kietai vadeles,
Jeigu mintys ir blaškosi, šiaušiamos vėjo,
Pakentėsiu, palauksiu begrįžtant tavęs
Po švininėm miglom sunkią galvą padėjus,
Nebeklausiu, kodėl taip ilgai užtrukai -
Amą atima džiaugsmas, kad laukus sulaukiau.
Droviai savo nuogumą dangstysis miškai,
Atgailaut už striptizą, beje, nepriklaupę.
Juk ne nuodėmė vežtis aukštyn pumpurais,
Leidus praeitį nešti visų krypčių vėjams.
Spindulėli, kaip šelmis mane kutenai,
Kad nedingčiau migloj it gyvent neorėjus.