Be eilės
Keistai tuščias šiandien buvo mano gydymo įstaigos koridorius. Tik viename kamputyje, prie pat kabineto durų, koridoriuje, kuris spindėjo idealia, ambulatoriškai balta spalva, sėdėjo kažkokia neaiški, susirietusi bobelė.
– Jūs paskutinė? – paklausiau.
– Ne, aš laukiu savo gydytojos, – su išgąsčiu balse ištarė, matyt, galutinai susidepresavusi būtybė.
– Gerai, – pamaniau. Nereikės laukti.
Kabinete radau nepažįstamą gydytoją, apsirengusį nešvariu, lyg kraujuotu chalatu. Neatkreipiau dėmesio.
– Daktare, – kreipiausi. – Turiu problemų.
– Kas jų neturi, dėstyk, – pasakė su kažkokiu nemaloniu akcentu.
– Taigi, – pradėjau. – Pasaulis pradėjo kažkaip neaiškiai keistis. Veidrodžiai kabo atvirkščiai, visos moterys su kelnėmis, dešinės kojos eina į kairę, kairios į dešinę ir abi į pietus, užuojautų žinutės laikraščiuose nesirimuoja, mano iškastruotas šeškas žiūri į mane, kaip Rembo iš džiunglių išlindęs. Gretimame kambaryje guli draugas, kurį perdūriau yla, kai gėrėme alų ir knarkia.
– Nieko, nieko, – ramina daktaras. – Ką nors įdomiau papasakok.
– Ką įdomiau?.. Neatsimenu, kas buvo vakar.
– Ko neatsimenate?
– Neatsimenu, kad viriau didžiausią pasaulyje cepeliną, norėjau patekti į Gineso rekordų knygą, tačiau jis lūžinėjo, pasileido, nenorėjo išvirti.
– Armatūros dėjote?
– Ne…
– Na, matote.
– Bet mano iškastruotas šeškas vis tiek ketvirta para neėda, į mane žvalgosi tokiu baisiu žvilgsniu.
– Kaip Rembo į savo priešus. Įdomu, kaip jūs jo vietoje žiūrėtumėte. Be to, tamsta kvepi, kaip neiškastruotas… Normalu, normalu. Gyvūnai žino, kada reikia nutraukti badavimą.
– Taip tai taip, bet ne taip išeina. Šeškas juk nežino, kad aš ne plunksnuotis.
– Koks plunksnuotis? Gal gaidys?
– Tai tikriausiai ne erelis. Erelio jis bijotų.
– Na matote, jau pradedate samprotauti logiškai. Greit pasveiksite. Kraują, šlapimą atnešėte?
– Kraują atnešiau. Vakar prie parduotuvės gavau į nosį – tai privarvinau puslitrį, o šlapimo – tai dar ne.
– Tiek to, šlapimo nereiks. Anoks ten auksas. Ir taip matosi, kad dažnai šauna į galvą. Kraują, kai būsiu alkanesnis padegustuosiu.
– Mažas žmogelis galvoje visą laiką taip įkyriai kalba.
– Ką jis jums pasakoja?
– Kad aš esu moteris, kuri sėdi koridoriuje.
– Įdomu. O jūs ta moteris?
– Aš ne. O jūs psichiatras?
– Aš ne. Psichiatrės aš dar nebaigiau. Aš daktaras Hanibalas, žinai, tas, iš \"Avinėlių tylėjimo\". Pasipildau maisto atsargas. Ir iš viso, ko tu atlindai be eilės?
– O aš neatsimenu ar aš dar gyvas.
– Tada eik lauk, tu, šaltiena. Ir pasakyk tai moteriškei už durų, kad ji – vyras, ir, kad daktarė daugiau nepriimdinės. Nenoriu aš jos.
Malonu pabendrauti su išmanančiu specialistu. Iš karto palengvėjo. Kai išėjęs pažvelgiau į įstaigos iškabą, visos raidės buvo vienodos- ū, bet rimavosi.