Be eilės

Keistai tuščias šiandien buvo mano gydymo įstaigos koridorius. Tik viename kamputyje, prie pat kabineto durų, koridoriuje, kuris spindėjo idealia, ambulatoriškai balta spalva, sėdėjo kažkokia neaiški, susirietusi bobelė.
  –     Jūs paskutinė? – paklausiau.
  – Ne, aš laukiu savo gydytojos, – su išgąsčiu balse ištarė, matyt, galutinai susidepresavusi būtybė.
    – Gerai, – pamaniau. Nereikės laukti.
  Kabinete radau nepažįstamą gydytoją, apsirengusį nešvariu, lyg kraujuotu chalatu. Neatkreipiau dėmesio.
  – Daktare, – kreipiausi. – Turiu problemų.
  – Kas jų neturi, dėstyk, – pasakė su kažkokiu nemaloniu akcentu.
    – Taigi, – pradėjau. – Pasaulis pradėjo kažkaip neaiškiai keistis. Veidrodžiai kabo atvirkščiai, visos  moterys su kelnėmis, dešinės kojos eina į kairę, kairios į dešinę ir abi į pietus, užuojautų žinutės laikraščiuose nesirimuoja, mano iškastruotas šeškas žiūri į mane, kaip Rembo iš džiunglių išlindęs. Gretimame kambaryje guli draugas, kurį perdūriau yla, kai gėrėme alų ir knarkia.
  – Nieko, nieko, – ramina daktaras. – Ką nors įdomiau papasakok.
  – Ką  įdomiau?.. Neatsimenu, kas buvo vakar.
  – Ko neatsimenate?
  – Neatsimenu, kad viriau  didžiausią pasaulyje cepeliną, norėjau patekti į Gineso rekordų knygą, tačiau  jis lūžinėjo, pasileido, nenorėjo išvirti.
  – Armatūros dėjote?
  – Ne…
  – Na, matote.
  – Bet  mano iškastruotas šeškas vis tiek ketvirta para neėda,  į mane žvalgosi tokiu baisiu žvilgsniu.
    – Kaip Rembo į  savo priešus. Įdomu, kaip jūs jo vietoje žiūrėtumėte. Be to, tamsta kvepi, kaip neiškastruotas… Normalu, normalu. Gyvūnai žino, kada reikia nutraukti badavimą.
  – Taip tai taip, bet ne taip išeina. Šeškas juk nežino, kad aš ne plunksnuotis.
  – Koks plunksnuotis?  Gal gaidys?
  – Tai  tikriausiai ne erelis. Erelio jis bijotų.
  – Na matote, jau pradedate samprotauti logiškai. Greit pasveiksite. Kraują, šlapimą atnešėte?
    – Kraują atnešiau. Vakar prie parduotuvės gavau į nosį – tai privarvinau puslitrį, o šlapimo –  tai dar ne.
    – Tiek to, šlapimo nereiks. Anoks ten auksas. Ir taip matosi, kad dažnai šauna į galvą. Kraują, kai būsiu alkanesnis padegustuosiu.
    – Mažas žmogelis galvoje visą laiką taip įkyriai kalba.
    – Ką jis jums pasakoja?
    – Kad aš esu moteris, kuri  sėdi koridoriuje.
    – Įdomu. O jūs ta moteris?
    – Aš ne. O jūs psichiatras?
    – Aš ne. Psichiatrės aš dar nebaigiau. Aš daktaras Hanibalas, žinai, tas, iš \"Avinėlių tylėjimo\". Pasipildau maisto atsargas. Ir iš viso, ko tu atlindai be eilės?
    – O aš neatsimenu ar aš dar gyvas.
    – Tada eik lauk, tu, šaltiena. Ir pasakyk tai moteriškei už durų, kad ji – vyras, ir, kad  daktarė daugiau nepriimdinės. Nenoriu aš jos.
    Malonu pabendrauti su išmanančiu specialistu. Iš karto palengvėjo. Kai išėjęs pažvelgiau į įstaigos iškabą, visos raidės buvo vienodos- ū, bet rimavosi.
jassonas