Jau Hadas pašaukė mane,
Ir smelkias tamsuma iš lėto
Į mano šaltas ir sugrubusias rankas,
Į širdį, kurioje neliko vietos

Nei židiniui, nei artimiems.
Tik vandenys tyliosios Letos
Į kitą krantą nuplukdys,
Kad savo sielą nuramint galėčiau.

Nukirpo Moiros siūlą —
Esu nuo jūsų atskirtas,
Bet Palmiros dangumi užklotas
Ir tūkstančio žvaigždžių pagirtas.

Afebas Sirietis

1997