Ak! – Šviesulių lyg kruopų ant skliautų rugsėjo…
Vieni – ryškėja, o kiti jau gęsta.
Pradėjusios rugpjūty ant arimų sėją,
Kometų uodegos išbarstė aukso naštą.          

Aptingęs vėjas nuo dangaus žvaigždžių nepurto,
O tu tik juo vienu šventai tikėjai…
Jeigu ištroškai dangiškųjų turtų, –
Skirti jie tiems, kurie pralobti nenorėjo.