Tas moliūgas plačiakaktis
Miega dieną, miegą naktį,
Vienu lapu pasiklojęs,
Antru lapu užsiklojęs.

Bet jau storas, tai jau storas,
Išsipūtęs kaip balionas,
Nei apimti, nei pakelti,
Teks vaikams taku ridenti.

Švyti saulėje geltonas,
Ką sakyti — sodo ponas,
Kai netilpo savo lysvėj,
Šovės prie obels nuklysti.

Nepasiekė jos šakų...
Būtų buvę daug juokų,
Nesuprastų, kas per medis —
Obelis moliūgus veda!